Pastaraisiais metais išsiskiria kūriniai, rodantys, kad bloga vaizdo žaidimų adaptacijų reputacija baigėsi. Sąraše nuo „Netflix“ animacijų iki vaidybinių siaubo filmų tokie kūriniai kaip „Pokemon“, „Fallout“ ir „Arcane“ rikiuojasi tarp geriausių adaptacijų.
Atrodo, kad blogos reputacijos vaizdo žaidimų adaptacijų laikotarpis baigėsi. Daugybė pastaraisiais metais išleistų sėkmingų filmų ir serialų rodo, kad šis neigiamas suvokimas sektoriuje buvo palaužtas. Žiūrovams, kurie praeityje turėjo tenkintis vidutiniškais „Tomb Raider“ filmais ir patyrė košmarus su vaidybiniais „Mario“ kūriniais, tai vertinama kaip vertas dėmesio pokytis.
Nuo „Netflix“ animacijos iki vaidybinių išlikimo siaubo kūrinių – dešimt geriausių filmų ir serialų, adaptuotų iš vaizdo žaidimų, rikiuojasi taip:
10. „Pokemon Detective Pikachu“
Tai, kad patyręs britų aktorius Billas Nighy įgarsino legendinį Mewtwo, yra tik viena malonių filmo pusių. Timo (Justice Smith) ir Lucy (Kathryn Newton) nuotykiai ieškant dingusio tėvo atskleidžia paslaptį, vertą didžiausio pasaulio detektyvo. Ryano Reynoldso žavesiu įgarsintas detektyvas Pikachu veda žiūrovą po Ryme City ir suteikia dar neregėtą žvilgsnį į „Pokemon“ pasaulį.
9. „Devil May Cry“
„Capcom“ „Devil May Cry“ serija garsėja efektinga veiksmo choreografija, todėl nenuostabu, kad iš žaidimų adaptuotas „Netflix“ serialas turi vieną ryškiausių animacijų platformoje. Demonų medžiotojas Dante įpareigojamas saugoti pasaulį nuo pragaro grėsmių, kylančių iš kaimyninės dimensijos, ir tai darydamas stilingai iššaudo tūkstančius kulkų. Pirmasis sezonas pasiekia viršūnę tokia beprotiška pabaiga, kokios reikalauja pirminė medžiaga, o Hoono Lee įkūnytas piktadarys White Rabbit nugvelbia šou. Antrasis sezonas 2026 m. nukreips dėmesį į paslaptingąjį Vergil. Kūrinys niekada nesiūlo subtilaus pasakojimo, tačiau, nors ir nėra geriausia „Netflix“ adaptacija sąraše, jis tikrai yra linksmas.
8. „Sonic the Hedgehog 3“
Jei amžiaus pradžioje būtų pasakyta, kad Jimas Carrey ir Keanu Reeves vaidins pagrindinius vaidmenis tame pačiame filme, ši žinia sukeltų didelį susižavėjimą. Jei būtų nurodyta, kad jie įkūnys daktarą Robotniką ir Shadow the Hedgehog, kiltų sumaištis, bet susižavėjimas tikriausiai išliktų. Nors visada stebina, kad „Sonic“ filmai atrodo vienintelis kūrinys, ištraukęs Carrey iš pensijos, šis paskutinis trilogijos filmas siūlo vienus geriausių aktoriaus darbų per ilgą laiką. „Sonic the Hedgehog 3“ – sėkmingiausia serijos grandis, kuri su kiekvienu nauju kūriniu gerėja, didindama nuotykių dozę, absurdiškumą ir kokybę aplink Beno Schwartzo mielą mėlyną ežį.
7. „The Last of Us“
Atrodė neišvengiama, kad „The Last of Us“ virs prestižine televizijos adaptacija; juk pats originalus žaidimas savo struktūra primena serialą. Pirmasis „HBO“ sezonas iš esmės pateisino šiuos lūkesčius, o Pedro Pascalis ir Bella Ramsey puikiai įsijautė į mylimų veikėjų Joelio ir Ellie vaidmenis. Jei serialas būtų sustojęs čia, jis galėtų užimti aukštesnes sąrašo vietas. Tačiau po permainingo sudėtingesnės „The Last of Us Part 2“ pirminės medžiagos perpasakojimo lieka neaišku, ar serialas sugebės iki galo teisingai užbaigti istoriją. Vis dėlto kūrinio kokybė neabejotina; kelionė po postapokaliptinę Ameriką pirmajame sezone siūlo vienus geriausių pastarųjų metų televizijos momentų ir epizodų.
6. „Resident Evil“
Anksčiau „Resident Evil“ bandymai didžiajame ekrane dažniausiai buvo vertinami kiekybe, o ne kokybe. Tada atėjo Zachas Creggeris. „Weapons“ ir „Barbarian“ režisierius paėmė „Capcom“ išlikimo siaubo serijos esmę, padariusią ją ilgaamžę, ir pavertė ją 90 minučių nepertraukiamo veiksmo. Kiekviena įtraukiančios trukmės akimirka siekia sukelti instinktyvią žiūrovo reakciją – juoką arba riksmą; kartais abu per kelias sekundes. Pragariška Bryano naktis Raccoon City atspindi tai, kaip jaučiamasi žaidžiant vieną iš žaidimų, taip, kaip nepavyko užfiksuoti nė vienam ankstesniam bandymui. Baisu, juokinga, absurdiška; žodžiu, „Resident Evil“.
5. „Cyberpunk: Edgerunners“
„Cyberpunk: Edgerunners“ paima 2020 m. vaidmenų žaidimo Night City gatves ir pasakoja istoriją, įspūdingą ne mažiau už savo ryškią animaciją. Kūrinys remiasi Mike'o Pondsmitho stalo žaidimu, laikomu žanro kertiniu akmeniu, bet taip pat stipriai atsiremia į CD Projekt kūrinį; didžiuliai miesto kvartalai ir veikėjai šiame prekvelyje nupiešti iš naujo. Dėl gerai sukonstruotų pagrindinio veikėjo Davido ir jį supančių personažų serialas žaidimo temas perteikia vietomis net stipriau nei pats žaidimas. Tai papildymas, praturtinantis CD Projekt pasaulį; mūsų daugelio pamėgtos vietos vaizdas kitomis akimis.
4. „Castlevania“
„Netflix“ serialas „Castlevania“ per keturis sezonus nuosekliai išliko sėkmingas; jis pakėlė žaidimų pasakojimo galimybes ir suteikė naują gylį veikėjams, anksčiau sukurtiems pirmiausia žaidimo mechanikai. Meistriškai balansuodamas pilkosiose gėrio ir blogio zonose, kūrinys iki patenkinamos pabaigos nagrinėja skirtingas grupes ir motyvacijas. Pasirinkęs „Game of Thrones“ požiūrį, kai niekada negali būti tikras dėl jokio veikėjo likimo, serialas išsiskiria kaip jaudinanti „Konami“ serijos interpretacija ir pionierius, parodantis, kas įmanoma žaidimų adaptacijose.
3. „Arcane“
Dėl akinančios pirmojo „Arcane“ sezono kūrybinės išminties ir nuoširdaus veikėjų darbo daugybė naujų gerbėjų visiškai netikėtai prisijungė prie „League of Legends“ visatos. Riot MOBA žaidimas, žinoma, turi didelę ir ištikimą žaidėjų bazę; tačiau kūrėjo darbai už arenos ribų taip pat įspūdingi. Tai apima tokių virtualių grupių kaip K/DA įsimintinumą arba „Arcane“, laikomą vienu geriausių „Netflix“ serialų, nesvarbu, ar jis susijęs su vaizdo žaidimu, ar ne. Antrasis sezonas galbūt nepasiekė astronominio pirmųjų epizodų lygio; vis dėlto animacijos studijos Fortiche meniškumas ir augimo istorija, pintа iš maišto ir išdavystės, išlieka vienu geriausių vaizdo žaidimo perkėlimų į kitą terpę.
2. „Fallout“
„Prime Video“ serialo scenaristai ir prodiuseriai, adaptuodami „Bethesda“ vaidmenų žaidimų seriją, pataikė tiesiai į dešimtuką. „Fallout“ žaidimų serija visų pirma yra apie pasaulį, kuriame ji vyksta; nuo keistų veikėjų iki po branduolinio karo likusių vietovių keistenybių. Todėl teisingas žingsnis serialui buvo ne perpasakoti vieną iš žaidimo istorijų, o užfiksuoti jausmą, kylantį klajojant po dykynę. Iki šiol matėme du sezonus, pilnus gerbėjų mėgstamų detalių; jie naudoja garsiuosius ikonus ir grupes savo istorijai pasakoti, o ne atrodo kaip dirbtinis gerbėjų patarnavimas. Geriausias komplimentas serialui – jis sukuria jausmą, tarsi žiūrėtumėte dar nežaistą žaidimą, nufilmuotą kitame „Fallout“ visatos kampelyje. Pagarbus pirminiam šaltiniui, bet nepriklausomas nuo jo; toks smurtinis ir juokingas, kiek reikia.
1. „Pokemon“
„Pokemon“ taip įsitvirtino mūsų kultūroje, kad sunku prisiminti, kur viskas prasidėjo. Daugeliui iš mūsų pradžia buvo animacinis serialas, kurio pagrindinis veikėjas – entuziastingas jaunas treneris Ashas Ketchumas. Kai kurie iš mūsų žiūrėjome pirmuosius serialo sezonus prieš žaisdami „Game Boy“ žaidimus ar mokykloje keisdamiesi kortelėmis; taip, kad originalų anime beveik atleistina nelaikyti vaizdo žaidimo adaptacija. Serialas pats savaime tapo kūriniu, pasiekusiu daugiau nei 1300 epizodų.
Serialas taip susipynė su žaidimais, kad laikui bėgant jie ėmė veikti vienas kitą; ypač 1990-ųjų viduryje ir pabaigoje. Asho nuotykiai su Squirtle, Charmander, Venusaur ir komanda negalėjo egzistuoti be „Pokemon Blue“, „Red“ ir „Green“ išleidimo; tačiau jei Pikachu nebūtų tapęs serialo žvaigžde, „Yellow“ žaidimas nebūtų pasirodęs iškart po jo. Šis pasikartojantis poveikis, sukūręs esminius prisiminimus tuo metu augusiems, tapo vartais į vaizdo žaidimus ir japonų animaciją visai kartai. Nors adaptacija tokia akivaizdi, kad beveik pamirštama, didžiulis „Pokemon“ poveikis ir džiaugsmas bei ašaros, patirtos žiūrint, neabejotini.
