Internete dažnai sutinkamas „404 Not Found“ klaidos kodas nėra atsitiktinai pasirinktas skaičius; jis yra HTTP protokolo kliento klaidų klasę žyminčios 4xx grupės dalis. Priešingai nei paplitusi CERN kambario legenda, kodas atsirado kaip standartinis HTTP standartuose apibrėžtas „Not Found“ atsakymo būsenos kodas.
„404 Not Found“ pranešimas, su kuriuo dažnai susiduria vartotojai, bandantys atidaryti neegzistuojantį tinklalapį, nėra atsitiktinai pasirinktas skaičius. Pasak šaltinio, šis kodas atsirado kaip HTTP protokolo sisteminės būsenos kodų struktūros dalis ir per metus tapo atpažįstamu interneto kultūros simboliu.
Vartotojai su šiuo kodu dažniausiai susiduria įvedę neteisingą adresą, paspaudę seną nuorodą arba kai norimas atidaryti turinys buvo ištrintas. 404 tapo toks paplitęs, kad daugelis įmonių pradėjo savo klaidų puslapiuose kurti specialius dizainus, žaidimus ir juokelius.
Ką iš tikrųjų reiškia 404 Not Found?
Kai atidaromas interneto adresas, naršyklė per HTTP siunčia užklausą atitinkamam serveriui. Serveris apdoroja šią užklausą ir grąžina naršyklei atsakymą su triženkliu būsenos kodu.
Kai operacija sėkmingai baigiama, paprastai naudojamas 200 kodas. Peradresavimo ar serverio sukeltų problemų atveju galima susidurti su kitais kodais.
404 kodas reiškia situaciją, kai klientas pasiekia serverį, bet serveris neranda prašomo ištekliaus. Todėl pamatę 404 neturėtumėte manyti, kad interneto ryšys visiškai nutrūko; serveris atsakė, tačiau prašomas puslapis tuo adresu neegzistuoja.
To priežastis gali būti neteisingai įvestas URL. Anksčiau buvęs puslapis galėjo būti ištrintas, nuoroda pakeista arba turinys perkeltas kitu adresu.
Ką reiškia pirmasis 4 skaičiuje 404?
HTTP būsenos koduose skaičiai nėra pasirenkami atsitiktinai; kodai pagal pirmąjį skaitmenį skirstomi į tam tikras klases. Pirmasis 4 kode 404 nurodo su kliento klaidomis susijusių būsenos kodų grupę.
Šioje grupėje taip pat yra kitų kodų, tokių kaip 400 Bad Request, 401 Unauthorized, 403 Forbidden ir 429 Too Many Requests. Skirtumas tarp jų atsiranda dėl problemos tipo.
403 kodo atveju serveris supranta užklausą, bet gali neleisti prieigos prie ištekliaus. 404 atveju prašomas išteklius nerastas. 429 kodas naudojamas nurodyti, kad per trumpą laiką buvo išsiųsta per daug užklausų.
Serverio sukeltų problemų atveju įsijungia kodai, prasidedantys 5. 500 Internal Server Error ir 503 Service Unavailable yra šios grupės pavyzdžiai.
Taigi 404, užuot buvęs paslaptingas savarankiškai pasirinktas skaičius, vertinamas kaip HTTP sisteminės būsenos kodų struktūros dalis.
Tai kodėl buvo pasirinktas būtent 404?
Ankstyvuoju HTTP laikotarpiu būsenos kodai buvo sutvarkyti taip, kad standartiškai išreikštų skirtingus protokolo rezultatus. 4xx intervalas buvo skirtas su klientu susijusioms klaidoms, ir šioje grupėje buvo apibrėžti kodai su skirtingomis reikšmėmis.
Pasak šaltinio, HTTP/1.0 1996 m. paskelbtame RFC 1945 dokumente 404 buvo aiškiai apibrėžtas kaip „Not Found“ būsenos kodas. Vėlesniuose HTTP standartuose kodas taip pat buvo naudojamas toliau.
Kiekvienas 404 skaičiaus skaitmuo neturi atskiro žodžio ar paslėptos reikšmės. Pirmasis skaitmuo nurodo bendrą kodo klasę, o likę skaitmenys išreiškia šioje klasėje apibrėžtą kodą.
Panaši logika matoma ir kituose HTTP koduose. Sėkmingi atsakymai grupuojami 2xx, peradresavimai 3xx, kliento klaidos 4xx ir serverio klaidos 5xx grupėse. Ši tvarka leidžia kūrėjams programiškai įvertinti serverio atsakymą, nepasikliaujant vien pranešimo tekstu.
Ar istorija apie 404 numerio kambarį CERN yra tikra?
Labiausiai internete plintanti istorija apie 404 byloja, kad World Wide Web kūrusi komanda dirbo CERN 404 numerio kambaryje. Įvairiose pasakojimo versijose teigiama, kad šiame kambaryje buvo interneto serveriai arba kad vartotojai kreipdavosi į šį kambarį norėdami gauti reikiamus failus.
Tačiau pasak šaltinio, patikimų istorinių įrodymų, patvirtinančių šį teiginį, nėra. Nors World Wide Web CERN kūrusio Tim Berners-Lee darbai yra HTTP atsiradimo centre, pasakojimas, kad „404 Not Found“ kodas kilo iš CERN 404 numerio kambario, nėra patvirtintas su interneto istorija susijusiuose šaltiniuose.
Net CERN pareiškimuose, nagrinėjančiuose šią istoriją, atkreipiamas dėmesys, kad pasakojimas apie minėtą kambarį yra legenda.
Tokių istorijų plitimo priežastis atrodo suprantama. Techninių standartų kūrimo procesai daugeliui vartotojų gali pasirodyti nuobodūs, o paslaptingas kambarys ir jo numerio pasklidimas po visą internetą gali būti daug lengviau įsimenami.
Kaip atsirado HTTP klaidų kodai?
HTTP istorija siekia pirmuosius World Wide Web metus. Tim Berners-Lee, dirbdamas CERN, kūrė informacinę sistemą, kurioje dokumentai skirtinguose kompiuteriuose galėjo būti sujungti nuorodomis.
Kad internetas veiktų, nepakako vien HTML ir URL; taip pat reikėjo protokolo, nustatančio, kaip naršyklė ir serveris bendrauja. HTTP ėmėsi šios užduoties.
Pirmosios HTTP versijos buvo daug paprastesnės nei dabartinis protokolas. Tobulėjant internetui, naršyklės ir serverio komunikacija tapo išsamesnė, ir reikėjo standartiškai išreikšti, ar užklausa sėkminga, ar peradresuota kitu adresu, ar nepavykusi.
Dėl triženklės struktūros programinė įranga galėjo greitai interpretuoti rezultatą. Kodai, prasidedantys 2, paprastai reiškė sėkmingų atsakymų klasę, prasidedantys 3 – peradresavimus, prasidedantys 4 – su klientu susijusias klaidas, o prasidedantys 5 – serverio klaidas.
Ši sistema išlieka viena pagrindinių interneto dalių ir šiandien. Vartotojai daugumos šių kodų niekada nemato, nes naršyklė operacijas atlieka fone. 404 turėjo kitokį likimą; situacija, kai prašomas puslapis nerandamas, tiesiogiai atsispindi vartotojui, todėl iš techninio protokolo kodo jis tapo visiems pažįstamu posakiu.
Kodėl ne kiekviename ištrintame puslapyje matome 404?
Kai interneto puslapis nebeegzistuoja, ne visada susiduriama su 404 kodu. Taip yra todėl, kad svetainės skirtingoms situacijoms gali naudoti kitus HTTP kodus.
Jei turinys perkeltas į naują adresą, serveris gali automatiškai nukreipti vartotoją į naują puslapį. Nuolatiniams peradresavimams naudojami tokie kodai kaip 301, o kadangi naršyklė tai atlieka automatiškai, vartotojas dažnai paties kodo nemato.
Visam laikui pašalintam ištekliui taip pat gali būti naudojamas 410 Gone kodas. Skirtumas nuo 404 yra subtilus, bet reikšmingas; 404 nurodo, kad serveris neranda prašomo ištekliaus, o 410 aiškiau išreiškia, kad išteklius žinomas kaip pašalintas.
Realiose interneto svetainėse ne kiekviena sistema šį skirtumą taiko vienodai kruopščiai, ir daug ištrinto turinio tiesiog grąžina 404.
Be to, egzistuoja vadinamoji „soft 404“ situacija. Puslapis vartotojui rodo pranešimą „turinys nerastas“, o serveris techniškai gali grąžinti 200 OK atsakymą. Vartotojo požiūriu puslapio nėra, bet HTTP požiūriu užklausa atrodo sėkminga. Tai gali paveikti ir tai, kaip paieškos sistemos interpretuoja puslapį.
Taigi tai, kad ekrane parašyta „Puslapis nerastas“, ir tai, kad serveris iš tikrųjų grąžina HTTP 404 kodą, ne visada reiškia tą patį.
Kaip 404 tapo interneto kultūros dalimi?
HTTP apima šimtus skirtingų būsenos kodų, tačiau paprastam interneto vartotojui nereikia žinoti daugumos jų. 404 šiuo atžvilgiu išsiskiria kaip didelė išimtis.
Pagrindinė to priežastis – vartotojai su šiuo kodu susiduria tiesiogiai ir dažnai. Augant interneto svetainėms, nuorodos keičiasi, senas turinys pašalinamas, o neteisingi adresai dalijami. Dėl to 404 puslapiai tampa neatsiejama interneto patirties dalimi.
Laikui bėgant, interneto dizaineriai standartinį klaidos pranešimą pradėjo naudoti kūrybiškiau. Kai kurios svetainės į 404 puslapius įtraukė mažus žaidimus, kitos naudojo juokingus vaizdus, dar kitos nukreipdavo lankytoją į teisingą turinį per paieškos laukelį ar pagrindinio puslapio nuorodą.
Taip posakis „404“ peržengė techninę reikšmę ir interneto kultūroje net tapo juokeliu, vartojamu kalbant apie pamestus, nerandamus ar neegzistuojančius dalykus.
Įdomu tai, kad už tokio žinomo skaičiaus slypi ne paslaptingas kambarys ar užmiršta CERN istorija. Tikroji 404 istorija yra daug techniškesnė; kodas atsirado iš poreikio tvarkingai ir mašinų suprantamai klasifikuoti skirtingus interneto rezultatus.
